Būgnas (Kelmas)
Senovės Lietuvos muzikos gyvenime būgnai užėmė svarbią
vietą. Jie buvo šventiniai, ritualiniai ir kariniai
instrumentai. Apie jų naudojimą randame ne vieną pastabą
senųjų Lietuvos istorikų raštuose, jų populiarumą liudija
ir tautosaka dainos, padavimai.
Liaudyje buvo paplitę dviejų rūšių savos gamybos būgnai
vienpusiai ir dvipusiai.
Laikui bėgant, susiformavo ir etnografiniai šių instrumentų
variantai.
Vienas jų, paplitęs Žemaitijoje, buvo vadinamas kelmu.
Šio būgno korpusas buvo daromas iš sveiko arba išpuvusio
medžio gabalo, dažnai iš kelmo. Jeigu buvo imamas sveikas
medis, tai jo vidus būdavo iškertamas arba išskaptuojamas,
paliekant 2 3 cm storio sieneles. Bet dažniausiai
kelmų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos,
o kartais beržo kamienai. Abu kiaurieji galai būdavo
lygiai nupiaunami, o ant plongalio užtempiiama ir lankeliu
pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos
oda. Kelmo aukštis 30 40 cm, skersmuo 40 30
cm. Pastatytas ant žemės prie būgnininko kojų, kelmas
buvo mušamas viena arba dviem apie 30 cm ilgio medinėmis
lazdelėmis, kurių vienas galas buvo apvyniojamas galvijų
plaukų veltiniu arba kietai aprišamas milu.
|