|
|
|
|
|
|
|
Birbynė
Lietuvoje buvo įvairių rūšių birbynės.
- šiaudelis (šiaudelio birbynė),
- plunksna (žąsies plunksnos birbynė),
- medžio birbynė su žąsies plunksnos pūtikliu,
- karklo žievės birbynė,
- alksnio birbynė su to paties medžio liežuvėliu,
- medžio birbynė su atskiru pūtikliu,
- medžio birbynė su pririšamu liežuvėliu,
- ožragis su įstatomu birbynės pūtikliu,
- ragelis medžio birbynė su galvijo rago rezonatoriumi.
Birbynės prototipas yra ragelis. Jo vamzdelis medinis,
25-30 cm ilgio, su 5-7 skylutėmis ir pririšamu liežuvėliu.
Žiotys padarytos iš avino, jaučio, karvės arba nedidelio
ožiuko rago. Ragelio tembras buvo dvejopas: pamažu pučiant
labai minkštas, malonus, primenantis anglų rago tembrą,
o pučiant smarkiai aštrus, skardus. Garsinė apimtis
priklausę nuo vamzdžio ilgio ir skylučių skaičiaus bei
vietų. Geriausiai skambėjo pirmosios oktavos garsai.
Rageliais buvo pučiamos įvairios dainų ir šokių melodijos,
sutartinės ir improvizacijos tirliavimai.
Birbyne kaip potencialiu instrumentu susidomėta tada,
kai ji iš liaudies muzikos buvo jau beveik pasitraukusi,
užleisdama vietą klarnetui ir armonikai. Birbynes dar
pūtė tik piemenys ir senukai, atsimeną 19 a. pabaigą,
kai ne vienas liaudies muzikantas birbyne atlikdavo
šokius, sutartines, dainas ir kitokias melodijas. Dešimtojo
amžiaus trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmetį liaudies birbynė
buvo naudojama negausių liaudies muzikos entuziastų
ansamblių. Čia, pritaikant ją sceniniam kūrinių atlikimui,
birbynė buvo pamažu tobulinama ir tapo diatoniniu, mažosios
decimos apimties instrumentu. Tokia ji atėjo į liaudies
instrumentų orkestrą.
Orkestrui pritaikytas liaudies dainų ir šokių melodijas
diatoninėmis c1-es 2 diapazono birbynėmis atlikti buvo
sunku dėl jų ribotų techninių duomenų. Todėl, diatoninę
birbynę tobulinant toliau, buvo pagamintos įvairaus
derinimo (C, D, G) birbynės, o taip pat c-d1 garsinės
apimties bosinė bei D-e apimties kontrabasinė birbynės.
Tokiu būdu buvo sukurtas birbynių ansamblis, kurio galimybės
pasidarė žymiai didesnės.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad ir šios birbynės neatitinka
liaudies ansamblio reikalavimų jomis nebuvo galima
atlikti namaža naujų liaudies ansambliui specialiai
sukurtų lietuvių kompozitorių kūrinių, kur panaudota
chromatika bei moduliacijos. 1950 m. liaudies instrumentų
meistras P. Serva ir Valstybinio liaudies ansamblio
koncertmeisteris P. Samuitis sukūrė aukštąsias chromatines
a-d3 garsinės apimties birbynes.
Tokie svarbūs birbynės kelio tarpsniai nuo liaudiškojo
prototipo Lietuvos ansamblio orkestro instrumento.
Aukštoji chromatinė birbynė susideda iš trijų dalių
ebonitinio pūtiklio, klevo, obels ar kitokio medžio
vamzdžio, ant kurio galo, laikantis liaudiškojo prototipo
tradicijos, užmaunamas nudaulintas karvės ragas. Dešimt
skylučių ir tik vienas (oktavisnis) vožtuvas sudaro
sąlygas išgauti pustrečios oktavos chromatinį garsyną.
Pustoniai gaunami pirštų dengimo kombinacijomis, Žemas
birbynės registras skamba minkštai, sodriai, o vidurinis
primena klarneto, obojaus tembrą.
1953 m. liaudies instrumentų meistras P. Kupčikas vietoj
diatoninės G sukonstravo chromatinę tenorinę birbynę
su H-g2 garsine apimtimi ir chromatinę kontrabasinę
(vietoj diatoninės) su Fis, c1 garsine apimtimi.
Tenorinė ir kontabosinė birbynės ne tik gerai užpildo
žemąjį registrą birbynių ansambliuose bei liaudies instrumentų
orkestruose, bet puikiai, gražiu tembru skamba ir kaip
soliniai instrumentai. Išvaizda tenorinė birbynė panaši
į aukštąją, tik žymiai ilgesnė. Ji taip pat daroma iš
medžio, o pūtiklis iš ebonito; prie pūtiklio rišami
saksofono liežuvėliai.
Kontabosinės birbynės liemuo gaminamas iš metalo, pūtiklis
iš ebonito. Ant liemens galo užmaunamas didelis ragas.
Šią birbynę pūsdamas, muzikantas ją pasikabina ant kaklo
kaip saksofoną ar fagotą. Kontabosinė birbynė turi du
registrus: žemąjį, panašų I kontrafagoto, ir aukštąjį
panašų į klarneto.
|
|
|
|
|
Daudytės
Šiaurės rytų Lietuvoje apie Biržus, Vabaininką
šio amžiaus pradžioje buvo vartojami instrumentai, vadinami
daudytėmis. Tai tiesūs mediniai, 140-230 cm ilgio vamzdžiai,
kuriais dviese atlikdavo sutartines. Nuo ragų daugytės
skiriasi tuo, kad kiekviena jų galima gauti ne vieną,
bet 4-5 tonus.
Daudytes gamindavo iš uosio panašiai kaip trimitus.
Apie 15 cm skersmens uosio kamienas būdavo nudrožiamas
taip, kad du trečdaliai viso jo ilgio liktų tik 3-4
cm storio, o kitas galas laipsniškai platėtų. Tada medis
buvo skeliamas pusiau, išskaptuojama skylė, kuri pradžioje
turėtų 1 cm, o gale 10 12 cm skersmenį. Daudytės
sienelių storis 1 1,5 cm. Suglaudus abi dalis, jos
buvo tampriai apvyniojamos beržo žieve. Laibgalyje buvo
išdrožiamas pūtiklis.
|
|
|
|
|
Lumzdelis
Lumzdelis lietuvoje palčiai paplitęs instrumentas.
Dažniausiai lumzdelius dirbdinosi ir juos pūsdavo piemenys
naktigonėse. Švenčių ir kitų liaudies pramogų metu lumzdžiuodavo
ir pagyvenę žmonės.
Lumzdeliai buvo daromi iš žilvičio, karklo žievės arba
iš medžio. Žievės lumzdeliai paprastai buvo gaminami
pavasarį iš žilvičio. Jie būdavo nepatvarūs, greit sudžiūdavo.
Medžio lumzdeliai daryti iš jauno uosio kamieno, išdeginant
arba išgręžiant 1,5 cm skersmens išilginę skylę. Lumzdelio
ilgis nuo 20 iki 30 cm.
Viršutiniame lumzdelio šone išdeginama arba išpiaunama
nuo trijų iki aštuonių skylučių, kurios pučiant dangstomos
abiejų rankų pirštais. Lumzdelio tembras švelnus, primenantis
mažosios fleitos tembrą. Žemieji tonai sakmba gana tyliai,
aukštieji labai skardūs. Kiekviena lumzdelio skylutė
duoda po du tonus pagrindinį ir, stipriau pučiant,
oktava aukštesnį.
Liaudies lumzdelininkų melodijos turi labai daug puošmenų,
pagražinimų.
|
|
|
|
|
Ožragis
Ožio ragas (ožragis) gaminamas iš 30 40 cm ilgio
ožio rago, kurio vidus išvalomas, o smailusis galas
nupiaunamas ir išskaptuojamas pūtiklis. Šone, arčiau
storojo galo, išdeginamos 3 5 skylutės, kurių pagalba
gaunami 4 6 tonai. Ožragiui pūsti reikia didelės jėgos,
užtat garsas yra labai stiprus, toli girdimas.
Ožragis yra išimtinai vyresnio amžiaus piemenų-skerdžių
instrumentas ir buvo paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje.
Seni žmonės pasakoja, kad 19 a. pabaigoje vestuvėse
ir kituose pasilinksminimuose grodavo tokios sudėties
kaimo muzikantų orkestras armonika, smuikas, būgnelis
ir ožragis.
Ožio rago repertuarą sudarydavo specialūs tirliavimai,
nedidelės apimties dainų ir šokių melodijos. Ožragio
muzika pasižymi greitu tempu, melodijos lankstumu, įvairumu.
Paminėtini dalykai: ,,Piemenų maršas melodija karvėms
iš ganyklos sukviesti, ,,Šeimininkės aplojimas ir kt.
|
|
|
|
|
Ragai
Populiarus buvo ir kitas trimitų grupės instrumentas
ragas. Savo išore jis panašus į trimitą. Ragais groja
dažniausiai penki muzikantai.
Ragai, kaip ir trimitai, buvo dirbami iš kieto medžio
uosio, blindos, klevo, guobos ar beržo, turėjo nuo
50 iki 110 cm ilgio, o plongalyje buvo išdrožiamas pūtiklis.
Kai kurie meistrai instrumentus darydavo iš kreivo medžio,
kad būtų panašesni į gyvulio ragą. Pasitaiko ragų su
skylutėmis liemenyje balsui pakeisti.
Komplektą sudaro 4-5 ragai. Kiekvienas iš jų duoda tik
po vieną garsą (toną). Rago garso aukštumas priklauso
nuo instrumento ilgio. Ilgaisiais galima išgauti du
kvintos santykio tonus. Muzikantai ragus derina kaip
skudučius, pūsdami kokią nors labai gerai žinomą gaidą
ir klausydami ar dera.
Kaip ir trimitai, ragai senovėje buvo naudojami įvairių
iškilmių metu. Vėliau jie perėjo į valstiečių buitį.
Ragus pūsdavo naktigoniai. Juos taip pat pūsdavo per
Sekminių, Joninių, Petrinių šventes, šienapiūtę, rugiapiūtę,
talkas ir panašiai. Šeštadienio ar švenčių vakarais
pūtėjai išeidavo kur į sodžiaus galą ar pakluonę ir
užpūsdavo, o jiems atsiliepdavo kito kaimo ragų pūtėjai.
Ragų repertuaras panašus į skudučių. Ragais atliekami
kūriniai buvo vadinami tam tikrais vardais, pvz., ,,Untytė,
,,Katė, ,,Ridikas ir kt.
|
|
|
|
|
Skudučiai
Skudučiai seni lauko muzikos instrumentai, buvę
dar gana populiarūs 19 a. pabaigoje. 20 a. pradžioje
jie ėmė sparčiai nykti, kiek ilgiau išlikdami šiaurės-rytų
Lietuvoje, sutartinių krašte: apie Biržus, Vabalninką,
Pandėlį, Kupiškį. Anksčiau skudučiai buvo žinomi žymiai
didesniame plote visoje Aukštaitijoje. Žemaitijoje
ir Suvalkijoje skudučių nerasta.
Skudučiai tai įvairaus dydžio uždarų ir tam tikru
būdu suderintų vamzdelių komplektas, kuriais skudučiuoja
keletas žmonių.
Skudučiai daromi iš naujo 2-3 cm storumo ir 7-15 cm
ilgumo uosio medžio. Viename gale išilgai išdeginama
arba išgręžiama skylė, paliekant 2-3 mm storumo sieneles
ir 2-3 cm storumo dugnelį. Kiaurasis galas iš abiejų
šonų įžambiai nupiaunamas padaromos skudučių žiotys.
Skudutis pučiamas, laikant jį vertikaliai, žiotys priglaudus
prie apatinės lūpos.
Skudučiai turi senas ir originalias liaudiškojo grojimo
tradicijas. Skudučių komplektas nesurišamas ir pučia
juos ne vienas žmogus, o būtinai grupė. Tuo būdu išgaunama
originalios sekundų harmonijos daugiabalsė muzika.
Skudučiais buvo grojami specialūs kūrinėliai, pritariama
dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams.
Senoji skudučių muzika išimtiniai sutartinių tipo
muzika. Ji pagrįsta sekundų sąskambiais ir sudaryta
iš ketvirtinių-aštuntinių ritmo figūrų kartojimo. Metras
dažniausiai dviejų ketvirtinių. Nors svarbiausiais skudučių
muzikos elementas yra sinkopėmis pagrįsta ritmika, tačiau
įvairi, turtinga ir skudučių muzikos melodika, artima
lietuvių liaudies dainuojamų sutartinių melodikai.
Skudučiuodavo komplektą pasiskirstę taip, kad kiekvienas
muzikantas turėtų po keletą skirtingo aukštumo skudučių.
Vadovaudamiesi bendru ritmu, griežtai išlaikydami reikalingas
pauzes ir savo ritmines figūras, muzikantai sukurdavo
išraiškingą daugiabalsę muziką.
Prieš grojimą skudučiai būdavo derinami, grojant kokią
nors gerai žinomą melodiją. Derinti jie iš klausos didžiosiomis
ir mažosiomis sekundomis. Norint skudutį paaukštint,
į jį buvo metami žirniai ar akmenukai arba įlašinama
vaško. Skudutį žeminant, būdavo pagręžiamas dugnelis.
Vėliau, jau scenos reikalams pritaikius, skudučiai imti
derinti stumdant judinamą dugnelį. Į liaudies ansamblio
instrumentų orkestrą skudučiai buvo įjungti 1940 metais
kartu su birbynėmis ir kanklėmis, sudarydami vieną pagrindinių
jo grupių.
Svarbiu ansamblio liaudies instrumentų orkestro komponentu
skudučiai tapo, pirmiausia, dėl išraiškingo skambesio,
kuris ansamblio pasirodymas teikė ypatingo kolorito.
Be to, liaudies muzikos entuziastų dėka jie jau spėję
išpopuliarėti kaip perspektyvus sceninis liaudies muzikos
instrumentas.
 |
|
|
|
|
|
|
